Vos ne kiekvieną sekmadienio vakarą mano Instagram sraute dominuoja grybų nuotraukos ir vaizdo įrašai. Galbūt atsidūriau toje amžiaus kategorijoje, kurioje grybavimas yra absoliučiai įprastas laisvalaikio praleidimo būdas. Galbūt socialiniai tinklai mums pagaliau siūlo šį tą prasmingo: išeiti į mišką ir atrasti platų grybų pasaulį.

Tiesa, pati grybų nevalgau, bet grybavimo idėją suprantu. Tai lėtas pasivaikščiojimas miške su aiškia užduotimi ir nedidele azarto doze. Paprastas ėjimas čia tampa paieška, o kiekvienas samanų kauburėlis įgyja šiokios tokios intrigos. Net jei visas laimikis galiausiai atitenka kitam žmogui.

Nuo seno ruduo Lietuvoje turi savą savaitgalio ritualą, kurį šiais laikais esame šiek tiek primiršę. Ankstyvas rytas, guminiai batai, krepšys rankoje ir lėtas ėjimas per mišką, žvilgsniu tikrinant kiekvieną samanų kauburėlį. Kartais po valandos krepšyje jau guli pirmieji baravykai, kartais jame lieka vos kelios voveraitės. Tačiau grybavimo išvykos sėkmę nebūtinai reikia matuoti kilogramais.

Man grybavimo žavesys pirmiausia yra galimybė miške būti kitaip nei per paprastą pasivaikščiojimą. Eiti lėčiau, atidžiau stebėti aplinką, nuklysti nuo tiesaus tako ir pastebėti tai, pro ką kitu atveju praeitume. O jei išvykai skiriamas visas savaitgalis, rytą miške galima pratęsti ramiu vakaru namelyje, pirtimi ar vakariene iš parsivežto laimikio. Pastarąją mano atveju gamintų kas nors kitas.

• Kada prasideda grybavimo sezonas Lietuvoje?
• Kur ieškoti grybų, jei neturite slaptos šeimos vietos?
• Ką pasiimti į mišką?
• Grybų atpažinimo vietoje pasitikėjimo savimi geriau nepadauginti
• Kur Lietuvoje galima grybauti?
• Pilnas krepšys nėra vienintelis geros išvykos matas
• Naudingi šaltiniai

Kada prasideda grybavimo sezonas Lietuvoje?

Nors grybavimą dažniausiai siejame su rudeniu, grybai kalendoriaus nesilaiko. Pirmosios voveraitės ar baravykai gali pasirodyti dar vasarą, o šiltą ir drėgną rudenį sezonas kartais tęsiasi iki vėlyvo spalio ar net pirmųjų šalnų.

Anksčiau būčiau pagalvojusi, kad užtenka sulaukti lietaus ir kitą rytą jau galima važiuoti namo su pilnu krepšiu. Deja, miškas neveikia kaip prekių papildymas parduotuvėje. Grybų gausą lemia ne viena lietinga diena, bet ilgesnis drėgmės ir tinkamos temperatūros derinys. Po užsitęsusios sausros net ir gausus lietus pilno krepšio kitą rytą negarantuoja. Todėl planuodama išvyką stebėčiau ne tik savaitgalio prognozę, bet ir tai, kokie orai konkrečiame regione vyravo anksčiau.

Grybauti patogu ryte, kai miške dar vėsu, grybai mažiau apvytę, o dienos šviesos prieš akis daugiau. Ankstyvas laikas turi ir labai praktišką privalumą: populiariame miške dar nebūsite dešimtas žmogus, tikrinantis tą pačią samanų aikštelę. Vis dėlto dėl grybų nesikelčiau prieš aušrą. Jie vidurdienį nedingsta, o rami išvyka neturėtų virsti dar vienomis lenktynėmis su žadintuvu.

Kur ieškoti grybų, jei neturite slaptos šeimos vietos?

Paklausti patyrusio grybautojo, kur jis randa baravykų, turbūt yra beveik tas pats, kas paprašyti banko prisijungimo duomenų. Grybingos vietos saugomos rimtai, o vieno patikimo grybų žemėlapio nėra. Net gerai pažįstamas miškas vienais metais gali džiuginti laimikiu, o kitais pasirodyti beveik tuščias.

Vis dėlto pradėti galima nuo bendrų orientyrų. Skirtingos grybų rūšys yra susijusios su skirtingais medžiais ir augavietėmis, todėl miške verta stebėti ne tik žemę, bet ir visą aplinką. Sausi pušynai, eglynai, beržynai ir mišrūs miškai gali slėpti skirtingus radinius. Baravykų ieškoma įvairiuose spygliuočių ir mišriuose miškuose, raudonviršiai dažnai išduoda netoliese augančias drebules, lepšiai siejami su beržais, o rudmėsės dažniau aptinkamos pušynuose ir eglynuose.

Tai tik orientyrai, o ne pažadas, kad po konkrečiu medžiu būtinai laukia grybas. Jeigu grybaujate pirmą kartą, rinkčiausi pažįstamą, aiškiomis ribomis apibrėžtą mišką arba į kompaniją pasikviesčiau patyrusį grybautoją. Nežinomas didelis miško masyvas nėra geriausia vieta vienu metu mokytis atpažinti grybus ir bandyti suprasti, kurioje pusėje liko automobilis.

Ką pasiimti į mišką?

Grybavimo išvykai nereikia specialios ekspedicijos įrangos, tačiau vien krepšio ir optimizmo irgi gali nepakakti. Aš į sąrašą įtraukčiau:

• pintą ar kitą orui laidų krepšį;
• nedidelį peiliuką grybams nuvalyti;
• neperšlampamą avalynę ir drėgmei atsparius drabužius;
• ryškesnę aprangos detalę, ypač einant dviese ar su šeima;
• geriamojo vandens ir nedidelį užkandį;
• įkrautą telefoną;
• repelentą nuo erkių ir kitų vabzdžių;
• popierinį vietovės žemėlapį 😁 arba iš anksto telefone išsaugotą žemėlapį, veikiantį be interneto.

Plastikinio maišelio grybams neimčiau. Jame grybai susispaudžia, kaista ir greičiau genda. Krepšyje jie išlieka geresnės būklės, ypač jei iki namų dar laukia ilgesnė kelionė.

Dar prieš nueinant gilyn į mišką verta žemėlapyje pasižymėti automobilio stovėjimo vietą. Aš taip pat įsidėmėčiau miško kelią, kvartalinės linijos numerį ar kitą aiškų orientyrą ir artimam žmogui pasakyčiau, į kokią vietovę išvykau. Pasiklydus intuicija ir principas „automobilis turbūt kažkur ten“ nėra patikimiausia navigacijos sistema. Reikėtų sustoti, įvertinti savo buvimo vietą ir, jei reikia pagalbos, skambinti numeriu 112.

Grybų atpažinimo vietoje pasitikėjimo savimi geriau nepadauginti

Svarbiausia grybavimo taisyklė labai paprasta: jei abejojate, palikite grybą miške. Man atrodo, čia nėra ta vieta, kurioje verta pasitikėti nuojauta ar principu „atrodo lygiai taip pat kaip nuotraukoje“. Mobilioji programėlė irgi neturėtų tapti vieninteliu sprendimo pagrindu.

Grybo išvaizda kinta priklausomai nuo jo amžiaus, drėgmės ir augimo sąlygų, o kai kurias valgomas ir nuodingas rūšis galima supainioti. Todėl pradedančiajam saugiausia rinkti tik puikiai pažįstamus grybus, o dėl kitų pasitarti su patyrusiu žmogumi. Jei niekas negali patikimai patvirtinti, kas tai per grybas, vadinasi, jis į krepšį nekeliauja.

Nerinkite labai senų, pažliugusių, stipriai sukirmijusių ar pradėjusių irti grybų. Net valgomi grybai, jei jie per seni ar netinkamai laikyti, gali sukelti virškinimo sutrikimų. Grįžus namo laimikį reikėtų dar kartą atidžiai perrinkti ir ilgai nelaikyti neapdoroto.

Virimas, mirkymas ar džiovinimas nepadaro nepažįstamo nuodingo grybo saugaus. Nepadeda ir liaudiški bandymai su svogūnu, sidabriniu šaukštu ar grybo paragavimu. Šioje vietoje eksperimentus geriau palikti virtuvei, bet tik tada, kai jau tiksliai žinome, ką parsinešėme.

Jeigu suvalgius grybų atsirado pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmas, silpnumas, svaigulys ar kiti neįprasti simptomai, nereikėtų laukti, kol jie praeis savaime. Dėl apsinuodijimo visą parą konsultuoja Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos specialistai telefonu +370 5 236 2052. Jei kyla reali grėsmė sveikatai ar gyvybei, skambinkite 112. Jei įmanoma, išsaugokite nesuvalgytų grybų ar patiekalo likučius, nes jie gali padėti nustatyti apsinuodijimo priežastį.

Kur Lietuvoje galima grybauti?

Gera žinia ta, kad grybauti leidžiama beveik visuose Lietuvos miškuose, o surenkamų grybų kiekis nėra ribojamas. Tačiau yra svarbių išimčių. Grybauti negalima rezervatuose ir kitose teritorijose, kuriose tai draudžiama pagal konkrečios saugomos teritorijos taisykles.

Lankymasis miške taip pat gali būti laikinai ribojamas dėl gaisrų pavojaus, miško kirtimo, naudojamų miško apsaugos priemonių ar kitų priežasčių. Todėl prieš lendant į mišką verta apsidairyti, ar nėra informacinių ženklų. Jei išvyką planuojate saugomoje teritorijoje, jos taisykles pasitikrinčiau iš anksto direkcijos svetainėje. Faktas, kad miškas atrodo atviras, dar nebūtinai reiškia, kad jame viską galima daryti.

Grybavimas tiesiai iš automobilio taip pat negalimas. Miške galima važiuoti tik keliais, o palikti automobilį galima stovėjimo aikštelėje arba kelio pakraštyje taip, kad nebūtų trukdoma eismui ir pažeidžiama miško paklotė. Kitaip tariant, patogi samanų aikštelė nėra stovėjimo vieta, net jei iki geriausio baravykyno nuo jos būtų arčiau.

Miške nepalikite šiukšlių, neardykite paklotės, nepažeiskite augalijos ir nerinkite saugomų rūšių grybų. Norisi tikėti, kad jums priminti apie šiukšles jau nebereikia, bet miškuose matyti šiukšlių kiekiai skatina priminti ar paskatinti surinkti grybavimo metu rastas šiukšles.

Pilnas krepšys nėra vienintelis geros išvykos matas

Pilnas krepšys malonus, bet miškas nėra parduotuvė, kurioje kiekvienas apsilankymas baigiasi pirkiniu. Man atrodo, grybavimo išvyka gali būti verta laiko ir tada, kai vakarienei surenkate tik saują voveraičių. Kelias valandas praleidžiate lauke, vaikštote nelygiu miško paviršiumi, stebite besikeičiantį kraštovaizdį ir bent trumpam dėmesį skiriate ne ekranui, o tam, kas yra po kojomis.

Gal dėl to grybavimo turinys socialiniuose tinkluose ir atrodo toks patrauklus. Ekrane matai rezultatą, bet už jo slypi kelios valandos miške, lėtas ieškojimas ir džiaugsmas radus tai, ko negalėjai užsisakyti ar suplanuoti iš anksto. Net algoritmai kartais primena, kad įdomiausi dalykai vyksta ne telefone.

Kad dienos nereikėtų matuoti vien radinių skaičiumi, grybavimą derinčiau su kitu rudens planu. Pakeliui galima aplankyti pažintinį taką, sustoti nedidelio miestelio kavinėje arba po miško grįžti ne į miestą, o į namelį gamtoje. Tada net ir kuklus laimikis tampa tik viena iš savaitgalio dalių.

Namelis netoli miško leidžia neskubėti. Ryte galima išsiruošti grybauti, dieną pailsėti, o vakare paruošti rastus grybus, išsikūrenti pirtį ar tiesiog stebėti už lango rudenėjantį mišką. Renkantis vietą verta iš anksto pasiteirauti šeimininkų, kur yra artimiausi grybauti tinkami miškai, ar namelyje patogu gaminti ir kokios taisyklės galioja aplinkinėse saugomose teritorijose.

Grybavimas rudenį gali būti ir konkretus išvykos tikslas, ir tik pretekstas pabūti gamtoje. Krepšys kartais prisipildo, kartais ne. Bet lėtas rytas miške, drėgnų samanų kvapas ir laikas be skubėjimo namo grįžta kartu.

Tikiuosi informacija buvo naudinga ir pavyko perduoti padrąsinimą keliauti į mišką tiems, kurie sekmadieniais stebi grybų kolekcijas Instagrame. Net jeigu nepavyks rasti jokių valgomų grybų, atminkite, kad raudonkepurių musmirių nuotraukos lygiai taip pat džiugina skrolintojų akis.

Iki pasimatymo miške!
{Ne)Grybautoja Monika 🍄

Naudingi šaltiniai

• Aurelija Plūkė ir jos Grybų pasaulis – puikus startas pažinčiai su grybais.
• Aplinkos apsaugos departamento informacija apie grybavimo ir uogavimo taisykles
• Valstybinių miškų urėdijos lankymosi miške taisyklės
• Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos konsultacijos apsinuodijimų klausimais

Reklama